admin

1 2 3 6

Šeimos sėkmės istorija

Mūsų šeimoje – demokratija

 

Šiandien mūsų pašnekovai – Gabrielė ir Vaidas Ramoškai. Augina keturias atžalas. Vaidui – 42 metai, Gabrielei – 38. Kalbina Marius Kundrotas.

Marius: Kokie bendri požiūriai, bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Vaidas: Tradicinės. Šeima, Bažnyčia.

Gabrielė: Dar sutapo svajonės apie gausią šeimą.

Marius: O kas patraukė vieną kitame? Kas paskatino kurti santuoką ir šeimą?

Vaidas: Mes – labai skirtingi. Aš – protingas, ji – graži.

Gabrielė: Dar – Vaidas romantikas, o aš pragmatikė. Taip, mes – labai skirtingi, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad abu mokėmės Dailės akademijoje. Aš buvau dar tiktai šviežia studentė, pirmakursė, o Vaidas jau mokėsi magistrantūroje. Vaidas mane pirmą dieną pamatė, o paskui ilgai ieškojo.

Vaidas: Pamačiau mergaitę, kuri man pasirodė kitokia, negu visos kitos. Visų pirma – padorus žmogus, su normaliomis vertybėmis…

Gabrielė: Be jokių maivymųsi.

Vaidas: Ne, maivymosi buvo per akis. Bet nebuvo bohemiškų nesąmonių. Supratau, kad tai – žmogus, su kuriuo bus sunku, bet be jo bus dar sunkiau. O jei rimtai, tai pamačiau, kad tai – mielas, simpatiškas žmogus. Paprašiau jos telefono numerio, pradėjome draugauti…

Gabrielė: Vaidas buvo pats atkakliausias gerbėjas. Aš, kaip Vaidas sakė, dar maiviausi…

Vaidas: Visi kiti pabėgo, nes niekas tiek kantrybės neturėjo. O aš buvau pats kantriausias, nors dabar toks jau nesu.

Gabrielė: Man dar buvo labai svarbu, kad Vaidas nevartojo alkoholio.

Vaidas: Ir nerūkau. Nieko. Neturiu jokių žalingų įpročių. Savo aplinkoje turėjau daug patirties su žmonėmis, kurie jų turi, ir mačiau, kuo tai baigiasi. Aš žinojau to riziką. Esu įsitikinęs: jeigu aš užgerčiau, tai baigtųsi labai liūdnai.

Gabrielė: Juokais sakau, kad baigiau gert gal 8-erių. Tėveliai davė paragauti alaus, buvo toks įsitikinimas, kad alus virškinimą gerina. Paragavau ir pagalvojau: kaip gali tie suaugusieji tokią bjaurastį gerti?  Nuo tada ir nebebandžiau.

Vaidas: Dar Gabrielė buvo gerai išauklėta ir su ja viskas buvo kitaip. Nes su kitomis panelėmis viskas vykdavo tarsi pagal scenarijų. Tad susidraugavome, susituokėme, iš pradžių gyvenome mieste, vėliau persikėlėme į kaimą.

Marius: O kas suteikia stiprybės puoselėjant tas vertybes, kurios Jus jungia?

Gabrielė: Įsitikinimas, kad tai yra tikros vertybės, o ne koks laikinas surogatas ar kokia mada, kuri ateina ir praeina. Dabar madinga gyventi pagal įgeidžius. Jeigu su žmogum jautiesi gerai – taip ir turi būti, o jei ne – viską mesk ir eik bandyti iš naujo su kitu. Dar labai stiprina mano tėvelių pavyzdys: jie visada  stengėsi dėl savo santykių. Vos tiktai kur nors vyksta kokie kursai apie santykius – išsyk dalyvauja. Po to būna kaip iš naujo įsimylėję.

Vaidas: Gelbsti ir toks dalykas: jei susipykstame, tai neilgam. Kalbant apie vertybes, žinau ne vieną atvejį, kai vyras su moterimi gyvena susimetę, praeina kažkiek metų, regis – viskas gerai, o po to sako: viso gero, man su tavimi nebeįdomu. Ir žmogus lieka vienas, o tai – baisiausias dalykas.

Santuokinės šeimos institutas yra sąžiningiausias ir padoriausias iš visų institutų. Iš kitų variantų nieko gero. Ir, aišku, labai rimtas dalykas, kad esame tikintys. Tikėjimas – tam tikras saugiklis nuo įvairiausių pagundų. Mes jau taip mąstome: jei tuokiesi – tai vieną kartą. Nes viską pradėti iš naujo – kuriems galams? Gyvenimas per trumpas. Aš dabar savo žmoną pažįstu. Žinau jos pliusus ir minusus. Žinau, ką galima kalbėti, o kur geriau susilaikyti.

Nesuprantu vyresnių vyrukų, kurie tuokiasi su „mažametėmis“. Apie ką su tokia kalbėtis? Grožis praeina, o po to, jei kas lieka, tai pagarba. Kalbėjausi su šimtamečiu senuku ir jo senute, klausiau: kiek metų mylėjote savo žmoną? Sako, ne tiek mylėjau, kiek gerbiau.

Gabrielė: Aš noriu padrąsinti žmones tuoktis – įsipareigoti ir drąsiai kartu įveikti gyvenimo kelyje iškylančias kliūtis. Patys pastebėjome, kad, įveikę krizę, pereiname į visai kitos kokybės santykį. Kad pasibandymai neveikia, taip, kaip tikimasi, parodo ir statistika – skyrybas išgyvena kas antra šeima…

Marius: Užsiminėte, kad su kita nebūtų, apie ką kalbėti. O apie ką Jūs tarpusavyje kalbatės?

Vaidas: Iš principo visos mūsų temos – jau apkalbėtos. Bet yra rimtų dalykų. Pavyzdžiui – apie politiką. Noriu supažindinti savo žmoną su visais savo džiaugsmais. Tarkime, duoti jai pavairuoti traktorių. Nesėda. Mokausi iš tėvelių: jų šeimoje buvo dialogas ir kompromisai. Tai – svarbiausia. Jei nėra kvailo užsispyrimo, kad viskas turi būti manaip, tada viską galima suderinti. Aš tau kažką duosiu, bet ir tu man kažką duok. Tai – kelias į sutarimą.

Mūsų šeimoje – visiška demokratija. Nelygybės tarp vyro ir žmonos nėra. Jei žmona dirba, aš galiu su vaiku pabūti. Jokių problemų. Žinoma, gyvenimas išmoko skaičiuoti: kas labiau apsimoka. Ar kai moteris dirba, ar kai vyras.

Gabrielė: Vis tiek vaikučiui mama – svarbiausia. Gerai, kai tėtis gali pasiekti mamos lygį, bet pirminis kontaktas vis tiek – su mama. Juk 9 mėnesius jiedu buvo betarpiškame santykyje, ir tas „atsijungimas“ nuo mamos turi būti palaipsnis. Man asmeniškai neramu žiūrėti į tas TV žvaigždes, kurios filmuojasi vos susilaukusios. Taip ir galvoju: kaip tuo metu jaučiasi jų kūdikiai?

Vaidas: Dar labai svarbu giminės – močiutės, seneliai. Mano valia būtų – nustatyčiau fiksuotą algą mamoms. Ir apmokestinčiau tuos, kurie iš principo nenori turėti vaikų. Nes jiems pensijas mokės mano vaikai. Kodėl taip turi būti?

Gabrielė: Girdėjau kalbant, kad jie gelbsti pasaulį nuo perteklinio žmonių skaičiaus…

Vaidas: Tai – labai egoistiška. Nustatyčiau algą ir močiutėms. Kodėl jos turi auginti anūkus už dyką?

Gabrielė: Mes savo močiutes ir senelius saugome. Leidžiame pailsėti nuo mūsų.

Marius: Kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?

Vaidas: Didžiausias iššūkis – vyro ir moters psichologiniai skirtumai. Pats, regis, apmąstai viską logiškai, o moteris – tokia pasaulio mįslė, kaip pati Visata. Aš žinau, kad vieną darbą galiu padaryti gerai, ji daro dešimt darbų ir visi jai sekasi. Talentas. O kalbant apie didesnius sunkumus – jų kaip ir nėra. Nebent pinigų norisi daugiau uždirbti.

Gabrielė: Mano didžiausias priešas šiuo metu yra nuovargis. Per jį pradeda erzinti ir tie dalykai, kurie šiaip neerzintų. Kaip sakau – leiskit mamoms tiesiog išsimiegoti.

Marius: O ar būna, kad pavargstate vienas nuo kito?

Vaidas: Ji tada išvažiuoja. Palieka mane porai savaičių ir grįžta. Bet aš – nieko prieš. Mes su vaikais pasidarome tvarką kaip kariuomenėje. Namai blizga. Mama tai dar galima manipuliuoti, o su tėvu taip elgtis jau nėra galimybės. Tėvo jie klauso. Turi sustyguotas dienotvarkes ir jas vykdo.

Gabrielė: Vaidas tada gauna galimybę auklėti vaikus taip, kaip jam atrodo teisinga. Čia su juo nesutariame, nes žinau, kad trumpalaikį rezultatą pasiekti gal ir įmanoma, bet  ilgalaikėje perspektyvoje reikia kitų priemonių. Tiksliau – tiesiog elgtis su vaikais kaip su žmonėmis, kuriuos labai gerbiame. Kad ta demokratija ne tik tarp vyro ir žmonos, bet ir santykyje su vaikais būtų. Skamba paprastai, bet ne visada tą pavyksta įgyvendinti – reikia laiko, kantrybės, išminties… O aš irgi Vaidą mielai išsiunčiu pailsėti nuo mūsų. Jam patinka rimtos kelionės, grįžta atsigavęs ir pilnas idėjų, įkvėpimo naujiems darbams.

Marius: O kokie didžiausi palaiminimai, kuriuos gaunate savo šeimoje?

Vaidas: Vaikai. Vienareikšmiai. Jie – didžiausias džiaugsmas. Svajojame  turėti ir daugiau. Turiu tetą su devyniais vaikais, tai ji sako: pirmus du aš auginau, o kiti augo savaime. Patenka į būrį ir vienas kitu rūpinasi. Ne tik mes – du menininkai, bet ir mūsų vaikai – menininkai. Visas mano darbo stalas pripaišytas.

Marius: Ar esate patenkinti dabartine Lietuvos ir Europos Sąjungos politika šeimų atžvilgiu? Ko trūksta, ką keistumėte?

Gabrielė: Jau geriau ši valdžia nieko nedarytų šeimų atžvilgiu.

Vaidas: Aš dabar mačiau naują paramos šeimai įstatymą – visa parama žymiai mažinama. Norima, kad gyventojų skaičius bent nemažėtų, norima priimti kuo daugiau imigrantų, o tuo pat metu mažinama parama. Buvo laikai, kai mama gaudavo 100 proc. algos. O dabar – 60 su trupučiu.

Gabrielė: Tai čia – pirmais metais. Antrais – 40 proc., ir dar nuskaičiuojami mokesčiai.

Vaidas: Mums tai kas, mes gyvename iš idėjos. Bet jei norima, kad gyventojų skaičius gausėtų, reikalinga kitokia politika. Mano svajonė – kad Lietuvoje gyventų bent 10 mln., tada su mumis kalbėtųsi, galėtume kažką lemti. Pragyventi tokiam skaičiui lietuvių Lietuvoje – tikrai įmanoma. Aplink mūsų kaimą pusė žemių – apleista. Europos Sąjungos politiką išvis sunku suprasti. Ji nori mamą įdarbinti kažkokiame kitame darbe, tačiau mamos darbas – kur kas sunkesnis: 24 val. per parą. Tai – ne popierėlius stumdyti.

Marius: Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mieliau renkasi karjerą ar pramogas, negu šeimą?

Vaidas: Tegul renkasi, bet tada lai būna malonūs ir prisideda mokesčiais. Teprisideda prie tų, kurie kuria šeimas ir augina vaikus.

Gabrielė: Na, bet ne visi žmonės sutverti šeimai… Ne visi ir gali būti tėvais…

Vaidas: Tikrai taip, bet tegul tada prisideda prie demografijos kitais būdais. Juk tokiems žmonėms pensijas mokės mūsų vaikai. Reikia ieškoti kompromiso. Gal net paskatinimo: kam mokėti mokesčius kitų šeimų vaikams, jei galima auginti savus? Bet iš dabartinės Vyriausybės sunku ko nors gero tikėtis. Dauguma ten – labai arogantiški žmonės, atsisakantys kalbėtis su tauta. Gal vienas kitas – normalesnis.

Kiek stebiu dabartinę politiką, tai ši valdančioji dauguma – vienas iš blogiausių Lietuvai nutikusių dalykų. Protestuok, kiek nori, o jie daro savaip.

Gabrielė: Tada ir imi nejučia galvoti, gal valdžia tiesiog kažkam „atidirbinėja“… Bet ne Lietuvai.

 

Lina ir Vaidas Urbaičiai: santuoka – tai Dievo pažadas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Tęsiame šeimų istorijas. Šįsyk tai – Vaidas (51 metai) ir Lina (49 metai), santuokoje gyvena 27 metus. Šeimoje – trys atžalos. Kalbina Marius Kundrotas.

Kokie bendri požiūriai ir bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Lina: Susituokėme jauni. Nelabai susivokę buvome. Bet yra tam tikri dalykai, kurie traukia prie tam tikrų žmonių. Man Vaido asmenyje patiko santūrumas ir paprastumas. Kitos vertybės išsigrynino laikui bėgant. Aš buvau tikinti, Vaidas – nepraktikuojantis, bet ir neneigiantis tikėjimo. Ilgą laiką tiesiog gyvenome, auginome vaikus, kol atradome gyvą tikėjimą.

Dabar man santuoka – tai Dievo pažadas. Jis mums žada daugiau, nei patys galime pasvajoti ar suvokti savo skruzdės protu. Santuokoje pasižadame vienas kitam ir Dievas mums pasižada.

Vaidas: Linutė labai gražiai viską nupiešė. Mano supratimas apie santuoką buvo gal net vaikiškas. Nebuvau toks atsakingas, kaip žmona. Ji daug iškentėjo. Vėliau su tikėjimu atėjo drąsa, noras būti atsakingu už savo šeimą.

O kokias pagrindines vertybes ugdote savo vaikams?

Lina: Vaikus ugdome savo pavyzdžiu. Man vertybė – priimti kitą žmogų. Nevertinant jo nei pagal padėtį, nei pagal išsilavinimą, nei pagal pasiekimus. Vertinant kiekvieną žmogų tarsi patį Jėzų. Nežinai, kur Dievas tau yra paslėpęs dovaną. Kita vertybė – sąžiningai dirbti bet kokį paskirtą darbą. Stengtis jį nudirbti maksimaliai gerai.

Ar čia – pirma Jūsų santuoka?

Lina ir Vaidas: Taip.

Ir pirmoji meilė?

Lina: Taip. Susitikome studijuodami tame pačiame universitete. Nepastebėjome vienas kito trejus metus. Paskiau pastebėjome. Bet ypatingai stipraus romantiško jausmo tai nebuvo. Buvo smagu būti kartu, taip kartu ir likome. Ne taip svarbu gražiai pradėti, kaip gražiai baigti. Dievas tik dabar atskleidžia mūsų santykius, atveria žvilgsnį į kitą žmogų, o pirmiausiai – į sutuoktinį.

Dievas žmogų pirmiausiai apgyvendino santuokoje. Apgyvendino rojaus sode. Tai manau, kad Jo tikslas – kad santuoka ir būtų tas rojaus sodas. Mes gi pradėjome nuo bulvių lysvės. O tada jau po truputį žengėme į rojaus sodą. Tarsi atbuliniu keliu.

Kokie didžiausi išbandymai tenka Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?

Lina: Didžiausias išbandymas yra pats santykis. Kaip save perlaužti, kad kitą žmogų matyčiau Dievo žvilgsniu. Kad būtume santykyje, o ne kiekvienas sau. Pavyzdys – Marija ir Juozapas. Kaip Marija sugebėjo būti tokia moteriška, o Juozapas – toks vyriškas, vedantis savo šeimą ir žinantis, kur ją vesti.

Vaidas: Aš pats buvau didžiausias išbandymas. Išbandymas Linutei. Savo poelgiais, mintimis, pasyvumu šeimoje. O įveikti išbandymus padėjo tikėjimas. Ir Dievo veikimas šeimoje.

O kas labiausiai laimina šeimoje?

Lina: Didžiausias palaiminimas – kai susirenka visa šeima. Kai vaikai grįžta po sesijų, palaiminimas – atsikelti, užkaisti puodą ir pasirūpinti savo šeima. Kad turi, iš ko virti sriubą, ir turi, kam ją virti.

Vaidas: Man tai palaiminimas ateina per žmoną. Žiūriu į ją ir gėriuosi jos rūpestingumu, jos meile, jos gebėjimu sukurti šeimoje pasaką. Apskritai palaima žmogui ateina per artimiausius žmones.

Kaip suderinate darbą su šeima?

Lina: Aš 20 metų dirbu vertėja, tai darbas – iš namų. Dėkoju Dievui, kad mane taip vedė profesiniu keliu. Galėjau visąlaik būti šalia savo vaikų, nors darbas dažnai nusikeldavo ir į naktį. Vyras dirbo įvairius darbus, bet svarbiausia vaikams, kai šalia yra mama su šiltais kotletais.

Vaidas: Turime ir užklasinės veiklos po darbų. Turime sodą. Kuriame santykį per gamtą, per darbą.

Lina: Turime bendrą pomėgį. Tai – labai svarbu, kai šeima turi bendrų pomėgių. Mums pasisekė, kad abu esame daržininkai-sodininkai. Dabar taip ir kuriame savo rojaus sodą. Per gamtą atskleidžiame Dievo kūrinijos grožį. Mes – tiktai skruzdėliukai, dėliojantys po šapelį, betgi pats Dievas sukūrė ir tas rožes, ir tuos saldžius persikus. Netenka derintis, kam – į žvejybą, kam – susitikti su draugėmis. Savaitgaliai užprogramuoti sode ir ten randame save. Randame tylą ir toje tyloje – Dievo artumą.

O kaip Jūsų gyvenime dera šeima ir draugai? Ar gyvenant šeimoje draugai nėra tokie svarbūs?

Lina: Svarbūs. 20 metų buvo ypatingai svarbūs. Tai – ir vaikų bendraklasiai, ir mano kolegos iš choro, ir su kaimynais bendraujame. Turime ir tikinčių draugų, ir netikinčių. Patys gyvą santykį su Jėzumi radome gal prieš kokius 5 ar 6 metus. Dabar, pasikvietę kad ir pasauliečių žmonių, laiminame stalą, tai ir yra tikrasis evangelizavimas. Visiems sakau: jauskitės laisvai, jei norite – žegnokitės, nenorite – nesižegnokite. Dar nebuvo taip, kad žmogus nepersižegnotų. Mėgstame žmones, ypač į sodą mėgstame kviestis.

Vaidas: Yra laikas draugams, yra laikas vieniems pabūti. Pagrindiniai rūpesčiai, kaip suprantate, tenka Linutei. Visus priimti, apžiūrėti, pavaišinti. Tiesa, pastaruoju metu draugų ratas siaurėja. Kai atvažiuoja vaikai, tai ir draugų mažiau reikia.

Lina: Draugų pasikviečiame, bet jau ne kiekvieną savaitgalį. Jei atvyksta vaikai, jie mums – jau kaip svečiai. Norisi susėsti, pažaisti kokį žaidimą, pavyzdžiui – žaidimą apie Lietuvą. Dabar pradedame branginti ir laiką dviese. Nes kai aplink – daug žmonių, tai tarsi pabėgi nuo sutuoktinio. Kai pabūni su sutuoktiniu ir Dievas tame dalyvauja, tai gali jau ir su kitais žmonėmis dalytis savo išaugintu santykiu.

Ar esate patenkinti dabartine valdžios politika šeimų atžvilgiu? O gal ką keistumėte?

Lina: Mes labai patenkinti Lenkijos politika. Vykstame į Lenkiją atostogauti ir matome, kaip ten šeimos gausėja. Remiamos šeimos, turinčios daugiau vaikų. Lietuvoje to nėra. Žinoma, vien pinigais gimstamumo nepaskatinsi, bet materialinis gėris – irgi svarbus. Kodėl šeimos emigruoja? Nesijaučia saugios.

Ką keistume, dabar sunku įvardyti. Galimi ir tokie žingsniai, kaip paskolų palengvinimas, būsto įsigijimo palengvinimas, kas jaunai šeimai – ypač sunku ir aktualu. Būrelių finansavimas. O apie ideologinę politikos pusę ką ir bekalbėti… Ji tiesiog kelia siaubą. Bet virš visko yra Dievo ranka. Sužeistas žmogus nėra pajėgus sugriauti to, ką sukūrė Dievas. Dievas sukūrė žmogų šeimai, pašaukė jį į santykį. Tik per santykį gali pamatyti save. Neįmanoma sugriauti santuokos, nes ji yra Dievo kūrinys.

Vaidas: Dalyvavome didžiausiame šeimų susibūrime – Šeimų marše. Kai dabartinė valdžia jo dalyvius išvadino „runkeliais“ ir panašiais žodžiais, tai aiškiai parodė požiūrį ir santykį į šeimas. Mes savo politinę nuomonę reiškiame, pirmiausiai, per rinkimus. Ilgą laiką balsavome už konservatorius. Bet jie pavirto nežinia kuo. Televizorių mažai bežiūrime. Gal pasenome?

Lina: Informaciją gauname per socialinius tinklus, per „Feisbuką“. Dabar remiame tas partijas, kurios aiškiai pasisako už šeimos vertybes, kalbamės apie tai ir su draugais, bet tai – labai skaudūs klausimai. Daugelis tiesiog vengia apie tai kalbėti, gilintis.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie renkasi karjerą ar pramogas vietoje šeimos?

Vaidas: Prarandate Dievo pažadą.

Lina: Prarandate rojaus sodą, kuriame gyventi – labai gera. Jame reikia dirbti, bet jame vyksta tikrasis žmogaus išsipildymas.

 

Šeimos sėkmės istorija

Nepaliekame nieko neišsiaiškinto

 

Šiandien mūsų pašnekovai – Loreta ir Marius Masandavičiai. Augina keturias atžalas. Mariui – 47 metai, Loretai – 43. Kalbina Marius Kundrotas.

Marius K.: Kokie bendri požiūriai, bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Marius M.: Tikėjimas – pagrindinė vertybė. Tikėjimas Jėzumi Kristumi.

Loreta: Yra ir daugiau bendrų dalykų. Bendras požiūris į šeimą, į gyvenimą.

Marius K.: O kas vieną patraukė prie kito?

Marius M.: Pirmiausiai patraukė tai, kad Loreta – labai graži mergina. O po to – širdies žmogus. Vidinis žmogus patraukė. Nebūtų patikusi – vargu, ar būčiau atkreipęs dėmesį, o pabendravus – iš pirmo karto širdis patraukė širdį.

Loreta: Patiko tikrumas. Mažai tokių žmonių, į kuriuos vos pažiūrėjęs išvystum akyse šviesą. Patirtys daugelį daro itin atsargius. O čia trykšta gyvybė, trykšta gėris. Kažkas kitokio, savo, artimo. Nereikia nuo to saugotis ar slėptis.

Marius K.: Kas labiausiai stiprina, puoselėjant šias vertybes šeimoje dabar?

Marius M.: Dievo artumas. Išgyvenimas, jog Dievas veikia per mus. Patiriame Jo dovanojamą džiaugsmą ir atleidimą. Jis moko priimti ir atleisti, mes tai ir darome.

Loreta: Sakyčiau, kad stiprybės teikiame patys – vienas kitam. Drauge pragyvenę 20 metų galime pasakyti: rinkčiausi taip, o ne kitaip. Stiprina ir tai, kad matome prasmę tiek vaikuose, tiek vienas kitame, tiek tame, ką darome. Taikome tas vertybes ir tiesas, kurių mokomės iš Dievo Žodžio. Kai matai, kad jos pasitvirtina, ateina ir stiprybė.

Marius K.: Apie ką daugiausiai kalbatės?

Loreta: Apie viską. Nuo tikėjimo iki gamtos, iki maisto gaminimo, vaikų auklėjimo. Apie tai, ką veikiame šioje Žemėje, ko laukiame ateityje. Nežinau, kaip kitose šeimose, bet pas mus kalba – tiesiog neišsemiama. Visąlaik yra, apie ką šnekėtis. Yra ir tylos minučių – maldoje arba išėjus pasivaikščioti, pabūti vienumoje. Bet namie kalba tiesiog netyla, ji neišvengiamai teka.

Marius M.: Tai ir yra Dievo dovana – kitas žmogus, su kuriuo gali kalbėtis apie viską, būti atviras.

Loreta: Dar prieš susituokiant Marius pateikė tokį susitarimą, įžadą, kad niekada nepaliksime nieko neišsiaiškinto.

Marius M.: Ne paslaptis, kad pasaulyje – daug skyrybų, mačiau tai vykstant, tad pagalvojau – jei atsirastų kokių tarpusavio nesusipratimų, neturi likti nė vienos nuoskaudos. To ir laikomės 20 metų.

Marius K.: O kokie didžiausi išbandymai kyla Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?

Marius M,: Didžiausias išbandymas gal – kasdienė rutina. Priimti vienam kitą su visais skirtumais. Gal tai net ne išbandymas, o iššūkis – ir įdomus iššūkis. Būna išbandymų tikėjimo klausimais, išbandymų, kai kas nors atstumia ar išduoda, bet tai – apie kitus žmones. Tada reikalingas bendras sutarimas, kaip elgtis. Nevisąlaik sutampa nuomonės, bet aiškinamės juos Dievo Žodžio šviesoje, įkvėpti meilės vienas kitam, taip ir pereiname tuos išbandymus.

Loreta: Man didžiausias išbandymas – aplinkybės. Ypač netikėtos. Bet stengiuosi keisti savo charakterį. Prieš kokius 10 metų būdavo labai sunku pakelti aplinkybių pokyčius, kai būdavau ką suplanavusi, o kas nors vykdavo kitaip. Dabar jau išmokau reaguoti kitaip. Šiaip mėgstu pastovumą. Bet su Dievu įmanoma tuos pokyčius išgyventi.

Marius K.: Kas labiausiai laimina šeimoje?

Loreta: Mane tai vaikai. Didelis palaiminimas esame ir vienas kitam. Kai tuokiesi, nesi tikras, kas bus toliau. Santuoka – tai tikėjimo žingsnis. Bet kai praeina šitiek metų ir vis dar matai, kad pasirinkai teisingai, tai yra didžiulis palaiminimas. Vaikus gi daug kas laiko vargu, bet pati patyriau, jog tai – džiaugsmas. Nesirinkčiau gyventi be jų. Tai, ką vaikai suteikia, yra kur kas daugiau, negu tai, ką jiems atiduodi.

Marius M.: Šeimoje kiekviena diena – palaiminimas. Laimina pati bendrystė.

Loreta: Didžiulis palaiminimas – geri žmonės aplinkui. Draugai.

Marius K.: Tada norėtųsi paklausti, kokį vaidmenį Jūsų gyvenime vaidina giminės, ir kokį – draugai? Nes šiais laikais daug žmonių mano, jog tenka rinktis arba šeimą, arba draugus, susituokę žmonės dažnai nutolsta nuo draugų, o ir šeimos nariai nori daugiausiai dėmesio sau?

Loreta: Šeima ir draugai – absoliučiai suderinami dalykai. Šeima – natūraliai neatsiejama žmogaus dalis. Natūralu, kad ją myli, kitaip ir sunku įsivaizduoti. O draugai – tai savotiška Dievo dovana šalia to. Yra tokių artimų draugų, kurie tave ir mato, ir jaučia, ir būna šalia, kai reikia, ir tai puikiai dera su šeima. Vos susituokę daugiausiai laiko skyrėme sau ir savo šeimai, tai, turbūt – irgi natūralu. Bet po to grįžo ir draugystės džiaugsmas, kuris mums – labai svarbus. Draugai – tai gyvenimo bendražygiai.

Marius M.: Jei pats žmogus bus draugiškas, tai ir turės draugų. Jie labai praturtina. Taip pat ir šeimos gyvenimą. Mūsų namai visąlaik pilni draugų.

Loreta: Draugas nebūtinai yra tas žmogus, su kuriuo visais klausimais sutinki. Turime daug draugų su kitokiomis nuomonėmis. Mes vieni kitiems paliekame savo erdvę. Ir vieni iš kitų mokomės.

Marius K.: O kaip suderinate darbą su šeima?

Marius M.: O ką darbas? Nedirbsi – neturėsi, ką valgyti. Į darbą einama tam, kad galėtum išlaikyti šeimą. Bet ir darbe visą laiką galvoju apie namus. Centras yra namai. O darbą reikia dirbti sąžiningai, kad šeima turėtų stogą virš galvos, drabužį ir maisto.

Loreta: Geriausia, jei dirbi tai, kas tau patinka. Tada ir darbe jautiesi vertingas, ir šeimoje viskas gerai. Bet šiaip tai darbas – tiesiog įrankis, kuris padeda gyvuoti šeimai.

Marius K.: O ar nebūna taip, kad pavargstate vienas nuo kito?

Marius M.: Ne. Nemanau, kad galima pavargti nuo meilės. Nors šį klausimą kelia daugelis žmonių. Tikriausiai, pavargsta tie žmonės, kuriems trūksta dėmesio vienas kito atžvilgiu.

Loreta: Nebent galėčiau pajuokauti. Visąlaik būna tokių dalykų, kaip ne vietoje padėtos kojinės, tai gali erzinti. Nieko blogo pasakyti mylimam žmogui, kad tas ar kitas dalykas erzina. Bet šiam žmogui pasitraukus jau dairaisi pro langą ar skambini: kur tu, kada grįši? Ar tai galima pavadinti nuovargiu? Smagiausias mums laikas – kai visi esame kartu.

Marius K.: Ką galvojate apie dabartinę Lietuvos ir Europos Sąjungos politiką šeimos atžvilgiu?

Marius M.: Nesame ja patenkinti. Europos Sąjunga jau seniai eina blogu keliu, o dabar ir Lietuvos valdžia su ja susilygino. Šeimai vietos šioje politikoje nėra. Ką keisčiau? Lietuvos valdžia turėtų remtis krikščioniškomis vertybėmis, o ne liberaliosiomis. Jei taip vyktų, ar būtų išvažiavę milijonas lietuvių? Tradicine šeima pagrįsta ir pati valstybė būtų stipresnė. Jei būtų remiama vyro, žmonos, jų vaikų šeima, o ne kažkokios keistos alternatyvos.

Loreta: Labiausiai neramina tai, kas laukia vaikų. Mes pasigimdėme vaikus sau, auginame juos sau, Dievui ir Tėvynei. Didžiausia laisvė mano vaikui – leisti jam būti tuo, kuo jis gimė. Neprimetinėjant per žiniasklaidą ar kitais kanalais kokių nors kitų tapatybių, kuo jis – neva – galėtų būti. Tenka matyti liūdnų pavyzdžių, kai vaiko klasėje primetinėjama, kuo vaikas gali būti, kažkuo kitu, negu yra dabar. Ką gali spręsti vaikas, kuris dar tiktai bręsta, kuris dar tiktai pradeda suvokti save?

Primestinis kitokių tapatybių brukimas gali vaikui stipriai sužaloti ateitį. Kalbu ir apie lyties tapatybę.

Marius K.: Dabar daugelis žmonių sako, kad antspaudas pase – bereikšmis, jei tikrai myli. O kodėl Jūs nusprendėte kurti tradicinę, santuokinę šeimą, ar Jūsų atveju tas antspaudas ką pakeitė?

Marius M.: Jei kiekvienas žmogus pats spręstų, kas yra gerai, o kas – blogai, Žemėje įsivyrautų chaosas. Yra tiek sąžinėje įrašytas Dievo įstatymas, tiek Šventajame Rašte. Pagal jį žmogus sudaro santuoką tiek Dievo, tiek visuomenės akivaizdoje. Santuokos institutas – vienas svarbiausių valstybėje. Nusižengti tokiam geram ir tobulam įstatymui – tai nusižengti ir sau, ir savo mylimam žmogui.

Jei labai vertini kokį daiktą, tai jį ir įsigyji. Jei patinka automobilis – nusiperki jį, su visais dokumentais. Jeigu jį tik nuomojiesi, tai tiek jis tau ir brangus.

Loreta: Jeigu aš kažką myliu, aš jo nesigėdiju. Noriu, kad visi žinotų, jog tai – mano žmogus, kurį aš pasirinkau. Tai tas pats, kaip tikėjimo kelyje – krikštas, kaip ženklas, kuo aš tikiu, kam aš priklausau. Kokia gali būti meilė be įsipareigojimo? Reikalingas įrodymas. Valstybėje yra tam tikra tvarka. Pas mus tai – sutuoktuvių žiedai, kitur gal yra kitos tradicijos, bet visur žmonės nori aiškaus santuokos liudijimo.

Marius K.: Užsikabinau už žodžio „priklausau“. Yra šeimų, kuriose žmonės vienas į kitą žiūri kaip į savo nuosavybę. Kaip Jums pavyksta to išvengti?

Marius M.: Tai kad ir esame vienas kitam ir nuosavybė, ir dovana. Nereikia to vengti. Loreta – dovana man, o aš – jai. Mes vienas kitam priklausome ir tuo tiktai džiaugiamės. Tai mums – garbė.

Loreta: Nežinau, ar kas norėtų, kad jo mylimas žmogus priklausytų dar kažkam kitam. Gal kur taip ir yra, bet man tai netinka.

Marius K.: Ar buvo kada gyvenime minčių apie skyrybas?

Marius M.: Ne.

Loreta: Skamba kaip klausimas: ar buvo minčių nusikirsti ranką? Net jei ta ranka nesugeba visko daryti taip, kaip aš norėčiau, vis tiek jos nusikirsti nenoriu.

Marius K.: Kai kurie žmonės sako, kad vaikams užauginti reikia viso kaimo. Kaip Jums šeimos gyvenime yra padėję draugai ar giminaičiai?

Marius M.: Taip, tikrai reikia viso kaimo. Pirminis indėlis yra tėtis ir mama, bet ilgainiui vis daugiau reiškia draugai, giminaičiai, aplinka, kurioje vaikas auga. Todėl tėvai turi pasirūpinti, kokioje mokykloje vaikas mokysis, su kuo bendraus. Bet svarbiausia – ką jis matys savo tėvų gyvenime ir santykiuose.

Loreta: Negali savo vaikui duoti tiek daug, kiek turi kiti. Todėl labai svarbu ir draugai, ir bendruomenė, ir Bažnyčia. Tad mes stengiamės, kad mūsų vaikai bendrautų su kuo įvairesniais žmonėmis, kad jie gautų kuo daugiau informacijos ir išsiugdytų kuo platesnį požiūrį.

Marius K.: O Jūsų šeimoje vyrauja bendri pomėgiai, ar kiekvienas turite ir kažką grynai savo?

Marius M.: Žinoma, turime ir bendro, ir skirtingo. Aš mėgstu žvejoti, Loreta mėgsta vaikščioti. Mes – labai skirtingi. Aš galėčiau sėdėti vienoje vietoje valandų valandas, o Loreta per tą laiką nueitų dešimtis kilometrų. Ir tarp vaikų tas pats: vienam patinka šaudyti iš lanko, kitam – žaisti šachmatais, nors visi kartu muzikuoja.

Loreta: Taip, ypač brangu tai, ką veikiame kartu. Mes net knygas skaitome kartu. Kartu žaidžiame stalo žaidimus, kartu važinėjamės po gamtą. Mes dalijamės vienas kito pomėgiais.

Marius K.: Ar galėtumėte prisiminti kokį patį juokingiausią įvykį savo šeimoje?

Loreta: Kai vaikai buvo dar visai maži, o mes grįžome namo, viskas buvo sujaukta. Ir sulaukėme skambučio, kad po kelių minučių atvyks svečiai. Puolėme kas ką dėlioti, ir sugebėjome susitvarkyti greičiau, negu per penkias minutes. Anksčiau tai esame matę tiktai komedijose.

Marius M.: Man tai juokingiausia buvo, kai mokiau vaikus, kaip nuo kalno čiuožti, ir apsiverčiau.

Marius K.: Ką pasakytumėte žmonėms, kurie vietoje šeimos renkasi karjerą ar pramogas?

Loreta: Pasakyčiau, jog daug praranda. O ką daugiau pasakyti? Pats Dievas kiekvienam suteikė laisvą valią.

Marius M.: Aš tai pasakyčiau, kad kažkas juos apgavo. Daugybė žmonių ieško laimės ir neranda. Sukasi, kaip tos voverės rate, dėl karjeros, pinigų, daiktų. O laimė yra ramybė. Dievas davė tam priemonę – šeimą. Žmonės sukurti džiaugtis vienas kitu ir turėti ateitį. Sukurti praturtinti pasaulį.

 

Ilona ir Aurentas Grubinskai:

šeimą kurti skatina noras įprasminti save

Tęsiame straipsnių ciklą apie Lietuvos šeimas, jų sėkmės paslaptis, išbandymus ir sprendimus. Šįkart su mumis – Ilona (44 metai) ir Aurentas (47 metai), jų santuokai – 21 metai. Augina 5 vaikus. Kalbina Marius Kundrotas.

Kokie bendri požiūriai ir vertybės sujungė Jūsų šeimą?

Ilona: Panašus požiūris į šeimą, noras ją turėti, rūpestis vienam kitu, pagalba vienas kitam. Taip pat – noras turėti vaikų, kuriems galėtume perduoti savo vertybes.

Aurentas: Noras įprasminti save. Palikti pėdsaką. Noras kurti bendrystę. Ne tik pačiam save realizuoti, bet daryti tai bendrai. Tai ir išreiškiama santuokoje.

Na, bet juk nekūrėte šeimos su bet kuo, kūrėte vienas su kitu, tai gal jungė ir kažkas daugiau, nei tiesiog noras kurti šeimą?

Aurentas: Taip, apie norą kurti šeimą bendrąja prasme. O konkrečiai, pasirinkimo motyvai, bent jau man, tai buvo tėvų pavyzdys, jų šeimoje mačiau stabilumą, užtikrintumą. Mes, kaip vaikai, šeimoje rasdavome ir prieglobstį, ir paguodą. Tvirtą atramą ir namus, kuriuose jausdavomės laukiami. Sulaukus brandos ateina noras kurti savo panašų scenarijų.

Ilona: Jei kalbėtume asmeniškai, kuo patraukė būtent šis žmogus, tai mergaitės nuo seno galvoja, ką sutiks, už ko ištekės, koks turėtų būti tas princas. Aš taip pat turėjau savo vaizdinį, koks galėtų būti mano vyras. Yra posakis: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet čia mūsų ir Jo planai sutapo. Aš svajojau apie protingą, išsilavinusį žmogų, Aurentas toks ir yra. Tokį jį ir sutikau, kai jis dar buvo studentas. Dar vienas didelis pliusas – tai žmogus, kuris rūpinasi kitais. Tai man ir patiko – rūpestis ir išmintis, kuri vis auga.

Kas suteikia stiprybės, puoselėjant savo vertybes šeimoje?

Aurentas: Manau, kad tikėjimas. Dievu, Jo vedimu. Vertybių puoselėjimas pasitikint vien savimi, kaip žmogumi, ar būtum labiau vertybiškas, ar mažiau, nuves ne ten, kur reikėtų. Nes žmogus klysta. Taip pat ir vertindamas kitą žmogų. Mes turėtume jį matyti per Dievo prizmę. Jei matyčiau Iloną vien per savo prizmę, vargu, ar planuočiau jos gyvenimą teisingai. Taip pat ir ji – mano gyvenimą. Turi būti kažkas bendro, kas planuoja. Tai sujungiame Dieve.

Ilona: Labai svarbu kalbėtis tarpusavyje. Tikėjimas labai padeda, kai kyla išbandymų. Yra principas: prieš pradėdamas pokalbį – pasimelsk. Mes tai dabar ir praktikuojame. Anksčiau, kai dar buvome jauni, reikėdavo itin daug kalbėtis, kad išvengtume tokio mechanizmo, kuris įveda į pyktį. Anksčiau galvodavau, kad kai kurias Aurento savybes galima pakeisti, o dabar jas tiesiog priimu. Jis yra, koks yra, ir tuo jis – žavingas.

Užsiminėte, kad esate tikintys. Nuo vaikystės tikite, ar esate atsivertę?

Ilona: Aš – nuo vaikystės.

Aurentas: Tikėjimas lydėjo nuo vaikystės, bet paieškos vyko labai vingiuotais keliais. Akivaizdesnę Dievo malonę patyriau gal prieš septynetą – aštuonetą metų. Ankstesnės paieškos taip pat sukosi aplink kažką panašaus, tiktai kad jos buvo susijusios su daugeliu kitų gyvenimo etapų. Būta ir protesto etapų, ir paklusnumo Dievui. O galiausiai įvyko Jo priėmimas.

Mes pirmiau susituokėme, po to aš įtikėjau. Mano šeimoje tikėjimas nebuvo praktikuojamas. Santuoka buvo tradicinė, sakramentinė. Bet tai ir buvo tiktai tradicija, iš visuomenės papročių pusės. O tikėjimas pasibeldė vėliau, kažkaip savaime. Dažnai tikėjimas ateina per tam tikrus rūpesčius ir problemas, kai žmogus pats pasijunta bejėgiu. Tada jis pradeda ieškoti Dievo.

Kai mums gimė jau kelintas vaikas, aš staiga supratau, kad man sunku sukontroliuoti vaikų auklėjimo, išsilavinimo procesus. Tada atsirado priežasčių šauktis kažko aukštesnio. Pradėjau ieškoti Dievo, kuris padėtų, pirmiausiai, auklėti vaikus, o po to atsivėrė lobynai ir kitose srityse. Neįsivaizdavau, kad santuoka gali būti tokia laiminga, kokia yra dabar. Rūpesčiai padeda susimąstyti, kas iš tikrųjų yra šeimininkas.

Ilona: Aš tikėjimą praktikavau nuo mažens. Net galvojau – jei bus per sunku susirasti savęs vertą vyrą, eisiu į vienuolyną. Kai sutikau Aurentą, jis nebuvo praktikuojantis. Labai įstrigo jo žodžiai: aš visąlaik tave stebėjau. O aš visada persižegnodavau vakarais. Nebuvo intencijos Aurentą atversti, tiesiog pati tikėjau, nors buvau kiek ir apleidusi aktyvias praktikas, leidau jam pačiam atrasti Dievą.

Savo pavyzdžiu atvedėte vyrą į Dievo karalystę?

Ilona: Prisidėjo ir vaikai, ir rūpesčiai. Reikia tiesiog leisti Dievui veikti, o gyvas Dievas didžius stebuklus daro.

Na ir, pavyzdžiui, kokius?

Ilona: Pasakysiu buitinį pavyzdį. Neužsivedė automobilis. Grįžau į virtuvę ir pamačiau, kad užkaistas puodas rūksta. Jei būčiau išvažiavusi, būtų namai užsikūrę. Atrodytų – smulkmena, bet tokioje kasdienybėje matome Dievo veikimą. Jis – kiekvieną akimirką su mumis.

Tai, kaip supratau, Dievas Jums nėra tik abstrakti idėja, tai – gyvas Asmuo, kuris veikia Jūsų gyvenime?

Aurentas: Taip. Tai – ir viena iš santuokos paslapčių. Įsileisk Dievą į santuoką ir Jis ją laimins.

Ar galėtumėte prisiminti juokingiausią įvykį savo šeimos gyvenime?

Aurentas: Išskirtinį atvejį sunku įvardyti, bet juokas labai padeda rūpesčiuose, padeda atsigauti. Su vaikais žaidžiame stalo žaidimus, tada vyksta paprastas, vaikiškas atsivėrimas vienų kitiems. Tada ir mes su Ilona gerąja prasme suvaikėjame. Tada ir juoko būna daugiau.

Kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?

Aurentas: Kiekvienas vaikas yra tam tikras išbandymas. Tiek santykių, tiek darbo. Taip pat kiekvienas vaikas – tam tikra Dievo žinia, kurią priimame. Džiugi žinia, prasmingas išbandymas. Pasitaiko ir buitinių išbandymų, man tai buvo namo statyba. Įtampos užteko, bet padėjo tarpusavio santykiai, geranoriškumas, nuoširdumas. Supratimas, kad šie rūpesčiai yra bendri. Jais dalijamės, vienas prisiima vienus, kitas – kitus.

Ilona: Aš prisimenu savo mamos ligą, ji gyveno kaime, po to atsivežėme ją į miestą. Esu labai dėkinga Aurentui, jis buvo ypatingas žentas. Savo uošvę labai mylėjo. Užleidome mamai savo kambarį, patys įsikūrėme svetainėje, Aurentas net juokaudavo: miegame, kaip traukinių stotyje. Bet tai tik suvienijo. Močiutė tapo itin svarbi ir vaikams. Kai mama mirė, supratau, kad nesu vieniša. Labai svarbi bendrystė.

Aurentas: Jei rūpesčiai tampa bendru reikalu, juos įveikti paprasčiau.

O kas labiausiai laimina šeimoje?

Aurentas: Aš kiekvieną vakarą dėkoju už Ilonos meilę. Didžiausias palaiminimas – pati santuoka su ja. Galiu ja pasitikėti be jokių būgštavimų. Žinau, kad ji mane palaiko. Jaučiu pilnatvę. Žinoma, didžiulė palaima – ir iš santuokos gimę vaikai. Bet vaikai vienas po kito išeis į savo gyvenimus, o santuoka liks.

Ilona: Du pradėjome santuoką, dviese joje ir liksime.

O čia Jūsų pirmoji santuoka?

Ilona: Taip.

O pirmoji meilė?

Ilona: Taip.

Aurentas: Taip, kaip meilę galima suprasti dabar, tai taip.

Kaip suderinate darbą su šeima?

Aurentas: Darbais tiesiog pasiskirstome. Tai kyla iš tarpusavio supratimo. Taip jau susiklostė, kad aš labiau užimtas profesinėje srityje, aš to labiau ir ieškojau, Ilona leido tai daryti. Finansiškai šeimai taip geriau. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Vaikų buvimas namie šiek tiek riboja Ilonai profesinę veiklą. Susiklostė taip, kad ji labiau užsiima šeimynine veikla. Reikia tiesiog tikrinti, ar išėjimas į profesinę veiklą nėra pabėgimas iš šeimos. Ilonos šeimyninė veikla ugdo bent penkis žmones, o mano profesinė veikla – ne.

Ilona: Aš labai dėkinga Aurentui, kad jis leidžia man studijuoti. Turiu tris profesijas – medicinos sesers, psichologės ir šeimotyrininkės. Tai – irgi savęs realizavimas, aš kartais konsultuoju. Leidimas tobulėti – didžiulė Aurento dovana. Nekeisčiau savo šeimos gyvenimo į nieką.

Koks Jūsų gyvenime šeimos, giminės ir draugų vaidmuo? Ar tai – suderinama?

Aurentas: Jei draugų vertybės – tos pačios, tada – žymiai paprasčiau. Jeigu skiriasi – sudėtingiau. Draugų ratas keičiasi, tai susiję ir su tikėjimo kelione: ieškome tokių draugų, kurie padėtų jį palaikyti. Pasaulis ir velnias tam trukdo. Šeimai reikia draugų, kartais ir su kitokiu požiūriu.

Ilona: Kai rengiame kokią šventę, susikviečiame visų vaikų krikšto tėvus. Su jų vaikais. Dar yra Aurento tėvai, žodžiu – visas pulkas. Būna ir taip, kad sudalyvauji kokiame pobūvyje, ir galvoji: apie ką ten? O kai pabūni su draugais, su kuriais jungia tas pats tikėjimas, tos pačios vertybės, tai būna didžiulis užtaisas – grįžti tiesiog ant sparnų.

Ar esate patenkinti dabartine Lietuvos ir Europos Sąjungos politika šeimų klausimu? O gal ką keistumėte?

Aurentas: Pirmiausiai, tai labai nuvertinama santuoka. Iki kažkokio civilinio susitarimo. Kita vertus – vaikų auklėjimas iš tėvų perduodamas asmenims ir organizacijoms su tariama kompetencija, nepasitikint tėvų prigimtiniu gebėjimu rūpintis vaikais. Šiedu dalykai tiesiog šviečia Vyriausybės ir Seimo daugumos dienotvarkėje. Tariamo smurto prieš vaikus prevencija net represinėmis priemonėmis taikoma šeimai, pamirštant smurtą mokyklose ar būreliuose. Galiausiai vaikas stumiamas į internetinę erdvę, kur tiesiog veši tiek smurtas, tiek ir pornografija.

Kuriama hedonistinė visuomenė: gyvenkime linksmai ir be rūpesčių. Tai nėra brandi visuomenė. Tokia visuomene lengva manipuliuoti, o norinčių manipuliuoti – pilnos pakampės. Tai – valstybę griaunanti politika.

Ilona: Papildyčiau, kad santuoką ir šeimą gali kurti tik vyras su moterimi, nes vaikui augant reikalingi ir tėtis, ir mama. Kitaip ir negali būti. Pirmaisiais vaiko metais ypač reikalinga mama su savo švelnumu, vėliau – ir tėtis, mokantis vaiką žengti per įvairias rizikas.

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie vietoje šeimos renkasi karjerą, pinigus, pramogas?

Ilona: Daug praranda.

Aurentas: Jeigu žmogus renkasi karjerą, nėra taip blogai – žiūrint, ar tai tikrai – Dievo pašaukimas. Yra žmonių, kurie randa savo pašaukimą kitur, nei šeima. Dvasininkai, pedagogai, menininkai gali būti svarbūs mūsų visuomenei ir be šeimos. O dėl pramogų – prisiminkime seną rokerį Džimą Morisoną (Jim Morrison), kuris vadovavosi šūkiu: gyvenk greitai, mylėk stipriai, mirk jaunas. Kur jis baigė savo gyvenimą? Vonioje, perdozavęs narkotikų, sulaukęs vos 27-erių metų amžiaus. Užsiangažavimas pramogose tiesus kelias ten pat.

 

Andrius ir Olga Kriukai: šeimą geriausia kurti jaunystėje

Mūsų akiratyje – jau ketvirta šeima. Šįsyk tai – Andrius (27 metai) ir Olga (26 metai), santuokoje gyvena 5 metus. Augina dvi atžalas. Kalbina Marius Kundrotas.

Ar galėtumėte įvardyti svarbiausias vertybes, požiūrius, kurie sujungė Jūsų šeimą?

Andrius: Pirmiausiai – tikėjimas.

Olga: Noras kartu augti, tobulėti, ieškoti išminties.

Andrius: Dievobaimingumas. Dievas mums – aukščiausias autoritetas ir visa, kas gera, ateina iš Jo. Tai daro didžiausią įtaką mūsų požiūriui. Net ir auklėjant vaikus. Dievo Žodžio autoritetas, iš kurio mokomės.

Kas labiausiai stiprina šeimoje?

Olga: Jei gyvenime pasitaiko sunkių situacijų, daug paprasčiau į jas žiūrime. Pasitikime Dievu, atiduodame viską į Jo rankas. Išliekame kartu. Nepradedame pyktis. Ieškome Dievo, kartu meldžiamės, laukiame atsakymų. Kai Andrius prarado darbą, žmogiškai jautėme stresą, bet viduje buvo ramybė. Žinojome, jog Dievas tikrai pasirūpins.

Andrius: Visa stiprybė ateina iš Dievo. Nesugebėčiau patarnauti žmonai ir visai šeimai be Jo jėgos.

Olga: Labai stiprina ir Andriaus pavyzdys. Jo nuolankumas. Kai mes tik susipažinome, dar tik draugavome, kalbėjomės apie ateitį, Andriaus pozicija buvo, kad santuoka – tai aukojimasis vienam dėl kito. Kai gyvenama ne dėl savęs, o rodoma meilė kitam. Matau šį pasiaukojimą ir suprantu, kaip gera gyventi su tokiu žmogumi. Tada ir pati noriu būti žmogumi, su kuriuo gyventi gera.

Kitas aspektas – Andriaus tvirtumas, tiek teologiniais klausimais, tiek ir praktiniame gyvenime. Andrius pasižymi kritišku mąstymu ir per jį atranda labai konkrečias tiesas, kuo tikėti ir ko laikytis. Nesiblaško ir yra patikimas. Aišku, svarbios ir tokios savybės, kaip darbštumas, švelnumas, pripažinimas, pagarba.

O pačiam, Andriau, Olga yra pavyzdys?

Andrius: Taip, bet šeimoje aš suprantu, kad man skirta atsakomybė būti šeimos galva, iniciatoriumi, įkvėpti savo šeimą, išklausyti, padėti. Į Olgą žiūriu ne tiek kaip į savo vadovę, kiek į žmogų, dėl kurio aukoju savo gyvenimą. Man pavyzdys – Kristus, kuris mane motyvuoja būti pavyzdžiu Olgai. Ji man – pavyzdys švelnumu, gerumu, rūpesčiu, bet pats jėgų, kaip vyras ir tėtis, pirmiausiai semiuosi iš Dievo. Taip pat imu pavyzdį iš kitų dievotų vyrų.

Ar ši santuoka Jums – pirmoji?

Olga ir Andrius: Taip.

O pirmoji meilė?

Andrius ir Olga: Taip.

Jau kalbėjome, kad esate tikintys. Ar į šeimą atėjote iš tos pačios tikėjimo bendruomenės?

Andrius: Ne, iš skirtingų. Olga užaugo sekmininkų bažnyčioje, aš – baptistų. Jų mokymas šiek tiek skiriasi. Mums tai buvo vienas esminių klausimų prieš santuoką, kuo gi mes tikėsime, kokios bus mūsų vertybės ir kokie požiūriai. Kokios bendruomenės dalimi būsime. Aiškumas per tam tikrą laiką atėjo ir abu nusprendėme būti baptistų bažnyčioje. Sutarėme ir dėl teologinių klausimų.

Nekyla nuomonių skirtumų, visgi – skirtingos patirtys, skirtinga aplinka…

Olga: Tai aptarėme prieš santuoką. Abiems tikėjimas buvo pirmoje vietoje. Aš ieškojau vyro, gyvenančio tikėjimu. Andrius taip pat buvo nusprendęs, kad jei tuoksis – tai tik su tikinčia. Iki santuokos aptarėme daugybę temų ir aspektų. Nutarėme, kad jei skirsis mūsų suvokimai, mes net nesituoksime. Nenorėjome problemų šeimoje, nes dėl nuomonių skirtumų žmonėms ir pykčiai kyla. O kai jau susituokėme, sunku būtų prisiminti bent vieną požiūrių susikirtimą, bent jau teologiniais klausimais.

Andrius: Prie santarvės daug prisideda ir Olgos nuolankumas, ir nuoširdumas. Kai prieiname prie teologinių klausimų, ji labai pasitiki tiek manimi, tiek ir pati randa Biblijoje tiesas, dėl kurių sutariame. Nesakau, kad nėra diskusijų – jų pasitaiko, ypač kalbant apie stebuklus ar išgydymo dovanas, bet galiausiai sutariame.

Ar galėtumėte prisiminti juokingiausią istoriją Jūsų šeimos gyvenime?

Olga: Kad mes – labai rimti žmonės (juokiasi). O išties tai mes šiuo klausimu – skirtingi: aš esu tas žmogus, kuris mėgsta juokauti, juoktis, o Andrius – rimtesnis.

Andrius: Anksčiau galvojau, kad Olga mėgsta saldumynus. Vis pirkdavau jai saldžių staigmenų, dovanėlių. Kol vienąsyk man pasakė, kad ji – mėsos žmogus ir mėgsta sūrius patiekalus. Buvo ir juokinga, ir šiek tiek liūdna, kad per vėlai sužinojau (šypsosi).

Olga: Man tai juokinga dabar, kad vos susituokę, prisižiūrėję visokių filmų, ypač – holivudinių, buvome iš jų perėmę įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti romantika. Bandydavome rengti pasimatymus, žvakių šviesoje, su ypatingais patiekalais gražiose lėkštėse… O per tuos pasimatymus jausdavomės visai prastai. Paskiau atsipalaidavome ir radome savo romantiką.

O kas dabar Jums yra romantika?

Andrius: Man romantika – Olgos rūpestis, manimi ir šeima. Tiesiog intymūs santykiai.

Olga: Man – tiesiog man skiriamas dėmesys. Švelnumas. Kai ant rankų nešioja. Nebūtinai tiesiogine prasme. Kai sako: esi nuostabi. Gera nuotaika. Mėgstame tiesiog pabūti dviese.

O kokie išbandymai tenka Jūsų šeimai?

Andrius: Didelis išbandymas buvo darbo praradimas. Stambaus masto vagystė, kai praradome didelį turtą – labai brangų kompiuterį.

Olga: Šeimoje išbandymas – sutarti svarbiomis temomis. Tarp mūsų skiriasi požiūriai į sveikatą ir iš dalies – į vaikų auklėjimą. Reikia ieškoti bendros kalbos, o abu esame labai užsispyrę. Ir labai skirtingi.

Tai kokie tie pagrindiniai skirtumai?

Andrius: Na, pavyzdžiui, galima kalbėti apie auklėjimą. Aš – už aiškias taisykles. Olga labiau taikosi pagal situacijas.

Olga: Ne visai sutikčiau. Manau, pas mus yra taisyklės, tiesiog jos nėra surašytos popieriuje. Man užtenka tiesiog pasakyti, Andrius nori labai griežto tikslumo. Anksčiau skirdavosi ir humoras, ir tai, ką mes vertinome. Žinoma, pagrindinės šeimos vertybės sutampa, bet antraeiliuose dalykuose skiriamės.

Andriui svarbus uždarbis, svarbus pripažinimas. Man gi – grožis, estetika. Andriui keista, kaip aš galiu į tai tiek daug investuoti. Man gi sunku suprasti, kodėl turi būti svarbūs pinigai. Bet dėl to nėra jokių pykčių. Kaip tik šiais skirtumais vienas kitą papildome. Esame komanda, mėgstame kartu tarnauti, kartu dirbti. Pasaulį matome iš skirtingų pusių, tad kartu savo darbais pasiekiame pilnatvės ir užbaigtumo.

Tai Andrius – racionalesnis, o pati – labiau romantikė?

Olga: Taip, meniška.

O kokie didžiausi palaiminimai šeimoje?

Andrius: Sakyčiau – vaikai. Dievas man davė tai, ko labiausiai norėjau – karjerą, mokslus, nors pačiam tada trūko supratimo, ko man tikrai reikia.

Olga: Didelis palaiminimas, kad šeimoje – ramybė, santaika ir santarvė. Mes norime grįžti namo ir čia randame vietą, kur esame saugūs ir galime ilsėtis. Palaiminimas ir tai, kad mes tobulėjame vienas per kitą. Man, kaip meniškam žmogui, labai reikėjo kritinio mąstymo, tvirtumo įsitikinimuose, o dabar galiu to mokytis iš Andriaus. O Andrius pradeda labiau suprasti emocinę pusę, vertinti žmonių jausmus.

Andrius: Palaiminimas – pati Olga, kad Dievas ją davė. Tai – didžiausia dovana, aš tai dažnai kartoju maldose. O visų pirma, palaiminimas – tai žinojimas, kad esi Dievo vaikas, kurį Jis išgelbėjo. Antroje vietoje – Olga, tada – šeima ir bažnyčia.

Ar Jūsų gyvenime dera šeima ir draugai? Daug kas mano, kad iš jų reikia rinktis viena…

Olga: Nekyla konfliktų dėl to.

Andrius: Turime gana daug draugų, pirmiausiai – tikėjimo namiškių, po to – ir šiaip draugų.

Olga: Man gal lengviau pereiti į kitą draugų ratą, priimti naujus žmones ir atsipalaiduoti, tad susiklostė taip, kad mūsų draugai, pirmiausiai, yra Andriaus draugai. Mūsų skoniai dėl draugų – sutampa. Mums didelis palaiminimas – svetingumas. Svečių visad laukiame ir gražiai pasiskirstome pareigomis, aš galiu daugiau užimti svečius, Andrius padeda tvarkytis, šiais klausimais vyrauja sutarimas.

Nepavydite vienas kito draugams?

Olga: Tikrai ne.

Andrius: Ne. Aš stengiuosi ir išleisti Olgą, nes žinau, kad jai reikia kartais „ištrūkti“ iš šeimos. Netgi skatinu ją bendrauti su draugais. Ji yra ekstravertė, jai reikalingi socialiniai ryšiai.

Olga: Nepavydime dėl to, kad abu žinome, jog pirmiau visų draugų esame patys – vienas kitam.

O kaip nutiko, kad, būdami tokie jauni, sugalvojote tuoktis? Daugelis jaunų žmonių tokiame amžiuje galvoja apie karjerą, apie pramogas, o Jūs – apie šeimą…

Olga: Neplanavome tuoktis.

Andrius: Mano suvokimą pakeitė Dievas. Iki 15 metų svajojau apie verslą ir be jokios santuokos. Bent iki 40 metų. Kai įtikėjau, suvokiau, kad viskas skirta Dievo šlovei. Neieškojau žmonos, bet kai tik sutikau Olgą, supratau, jog čia – Dievo valia, kad čia – tas žmogus, su kuriuo noriu praleisti savo likusį gyvenimą.

Olga: Neieškojau ir aš, iki susitikome, aš dar mokiausi, daug tarnavau bažnyčioje. Ne šeima buvo galvoje. Bet kai tik pamačiau Andrių, išsyk įsimylėjau. Verkiau. Nenorėjau įsimylėti, kankintis. Bet paskiau Dievas davė ramybę. Supratau, kad čia ne šiaip sau viskas. Per pirmą pasimatymą Andrius klausė manęs, ar aš lauksiu jo dešimt metų. Norėjo baigti universitetą, įgyti patirties, finansinio stabilumo. Atsakiau: lauksiu. O pasipiršo po pusmečio.

Andrius: O dar po pusmečio ir susituokėme. Žinojau, jog Dievo planas – vyro ir moters santuoka. Nesvarsčiau gyvenimo susimetus. Nemačiau tokių santykių Biblijoje. Nė vienas dabar nesigailime.

O ar būta tokių sunkumų, kurie būtų paskatinę mintį apie skyrybas?

Olga: Ne.

Andrius: Žmogiškai – gal ir būna minčių, kai galvoji – kaip sunku, kokie mes skirtingi, bet mačiau, kad ši sąjunga – visam gyvenimui. Žinau, kad mus sujungė Dievas, tai Jo ir prašau, kad išspręstų visas kylančias problemas.

Olga: Dar prieš santuoką sutarėme, kad jokių skyrybų. Žinojome, kas sunkių momentų bus. Bet stengiamės suprasti vienas kitą ir priimti vienas kitą. Tikime vienas kito žodžiu.

Ar esate patenkinti dabartine valdančiųjų politika šeimos atžvilgiu, ar ką keistumėte?

Andrius: Aš mažai tesidomiu dabartiniais įstatymais ar politika apskritai, tad mažai, ką ir žinau. Bet aišku, kad norėčiau didesnės pagarbos šeimai ir prigimtinei santuokai.

Olga: Matau, kaip keičiamas žmonių mąstymas, santykių supratimas. Liūdna matyti, kaip einama link visiškai klaidingos šeimos sampratos. Net ir vaikų auklėjimo sampratos. Bandoma normalizuoti vienalyčius santykius, santuokas, įsivaikinimą. Iš užsienio į Lietuvą ateina supratimas, kad aš save, tarkime, galiu laikyti vyru. Nuo tokių požiūrių kenčia ir vyriškumas, ir moteriškumas. Kai sugriaunamas gyvenimo pamatas, nėra galimybės kurti išties laimingo gyvenimo.

O ką pasakytumėte tiems žmonėms, ypač – jauniems žmonėms, kurie renkasi karjerą ar pramogas vietoje šeimos?

Andrius: Savaime dirbti – nieko blogo. Gerbiu sunkiai dirbančius žmones. Duočiau tik vieną patarimą: paklauskite savęs, kas yra vertingiausia viso gyvenimo perspektyvoje? Į ką labiausiai verta investuoti? Ar į materialius dalykus, kurių visad bus per maža, ir gyvenimo pabaigoje, galbūt, gailėsiesi, ar į dvasinius dalykus, pirmiausiai – į santykius? Į santykius su Dievu ir su žmonėmis?

Nenorėčiau ko nors smerkti. Darbas yra svarbu, karjeros reikia siekti, bet verta pasverti: kiek tam aukoti? Laiko, energijos…

Olga: Aš gal pakomentuočiau iš emocinės pusės. Fiziniai turtai laimės neatneša. Gera, kai žinai, ką rytoj valgysi. Ar kai gali nusipirkti naujus batus. Bet kai būsi vienišas, tau trūks žmonių.

O santuoka jaunystėje – didelis pliusas. Yra daugiau jėgų ir vaikus gimdyti, ir auginti…

Andrius: …ir prisitaikyti prie kito žmogaus. Lengviau keistis. Kurkite santuokas kuo anksčiau.

 

Šių metų lapkričio 3-ią dieną Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (Toliau– NŠTA) atstovai susitiko su „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ mamomis. Iniciatyva susitikti kilo rugsėjo 13d. vykusiame bendrame Lygių galimybių kontrolieriaus ir šeimų organizacijų susitikime, kuriame NŠTA atstovai išgirdo mamų už LGBTQ+ vaikus kvietimą ieškoti būdų, kaip susikalbėti skirtingų pasaulėžiūrų kontekstuose.  

 

Abiejų organizacijų atstovai turėjo progos išsakyti savo  nerimą ir lūkesčius, stengėsi empatiškai priimti ir atliepti vieni kitus.  Beveik tris valandas trukusioje skirtingų pasaulėžiūrų diskusijoje buvo susitarta, jog abiems pusėms priimtinas toks teiginys: „Mokykla turi tapti saugia vieta kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo savybių: išvaizdos, protinių ar fizinių gebėjimų, lytiškumo, požiūrių skirtumų, domėjimosi sričių. Pasisakome už pagarbą kiekvienam vaikui.“

 

Reikėtų patikslinti, kad abiejų diskusijos pusių supratimas apie tai, kas vaikams yra gera ir saugu, o kas ne, kai kuriais bruožais sutampa, o kai kuriais skiriasi. Tai akivaizdu paskaičius tiek „Mamų už LGBTQ+ vaikus” socialiniame tinkle Facebook šio susitikimo aprašymą, tiek įvairias skaitytojų  mintis po juo komentarų skiltyje. Siekdami tolesnio dialogo, susitikimą iniciavę NŠTA atstovai nutarė parašyti minėtos organizacijos dalyvėms laišką, kurį čia ir pateikiame.

 

 

Gerbiamos Lina ir Rasa, 

 

smagu, kad galėjome pagarbiai pasikalbėti. Manome, kad verta daugiau nei toleruoti kitaip manančius žmones. Į nuomonių skirtumą galima žiūrėti teigiamai, kadangi tą patį reiškinį matome iš savo žiūrėjimo perspektyvos ir todėl galime padėti vieni kitiems realybę suvokti tiksliau.

 

Homoseksualų potraukį, lyties disforiją ir jų priežastis mes ir jūs vertiname skirtingai. Ir jūs, ir mes savo nuomonę grindžiame moksliniais tyrimais bei skausminga žmonių patirtimi. Tad kur ta tiesa? Pavyzdžiui, viena mergina kenčia nemėgdama   besivystančių moteriškų savo kūno formų, o kita– dėl skausmingų išgyvenimų jau po krūtų pašalinimo operacijos ir vyriškų hormonų naudojimo, pablogėjus savijautai ir iškilus apgailestavimui dėl nevaisingumo. Moksliniai tyrimai irgi kartais kalba skirtingai. Tad ir apie juos reikia kalbėti analizuojant, kaip jie buvo atlikti, ar yra kontrolinė grupė, ar tirtoji grupė reprezentatyvi ir pan. 

 

Kviečiame kalbėti apie mūsų pateikiamus tyrimus: tuos, kurie randa, jog potraukis tai pačiai gimčiai (lyčiai) arba noras keisti gimtį nėra įgimti, kad šių asmens savybių priežastis glūdi ankstyvos vaiko raidos metuose, kad gyvenimo eigoje jos gali keistis ir kad vaiko gerai raidai reikalingas tėtis ir mama, t.y. skirtingų gimčių tėvai. Taip pat ir į jūsų pateikiamus argumentus esame pasirengę įsiklausyti bei juos atidžiai įvertinti – kaip ir įvairias skausmingas patirtis. 

 

Jūs sakote, kad šiuos dalykus išgyvenantys vaikai ar jaunuoliai yra mokyklose negerbiami ir skriaudžiami. Pilnai pritariame, kad tai yra blogai ir prašome jūsų tokius atvejus mums nurodyti. Su mūsų organizacijos bendradarbių ir ekspertų pagalba, pasistengtume tokios mokyklos moksleiviams, o gal ir pedagogams, padėti ugdyti pagarbą kiekvienam moksleiviui. Tačiau taip pat ir mes jūsų norėtume paprašyti prisidėti prie minties ir žodžio laisvės išsaugojimo bei pagarbos ugdymo tiems jauniems žmonėms, kurie turi kitokią nuomonę. 

 

Užsienio kraštuose moksleivė, pasisakiusi, kad lytis yra apsprendžiama biologijos, gali patirti psichologinį smurtą. Dėl tokio pat požiūrio neapykantos kalba buvo apkaltintos anglų rašytoja Joana K. Rowling ir Sussexo universiteto (homoseksuali) profesorė Kathleen Stock. Pagarbiai ir korektiškai nepritariantys homoseksualiems santykiams ir jų atsisakę asmenys yra kaltinami homofobija. Šais atvejais diskriminuojami asmenys gynė paprastą ir intuityviai suprantamą požiūrį, kad vyriškumą ir moteriškumą nulemia biologija, kad vyras ir moteris atitinka vienas kitą gimtiniuose (lytiniuose) santykiuose. 

 

Manome, kad tiek žymiosios anglų asmenybės, kurių viena, beja, laiko save lesbiete, tiek „eks-gėjai“ turi teisę savo pažiūras pagarbiai išsakyti, lygiai taip pat kaip ir pritariantieji gender ideologijai. Juk minties ir žodžio laisvė buvo įrašyta net Sovietų Sąjungos konstitucijoje, tiesa- tik formaliai. Taip pat ir tie moksleiviai, kurie pagarbiai diskutuodami, savo nepritarimą homoseksualiems santykiams arba gimties keitimui grindžia tikėjimo argumentais, negali būti niekinami ir įžeidinėjami. Gal būt kas nors savo pažiūras grįs budizmo ar jogos argumentais – tokių dalykų būna ir laisvoje visuomenėje ir tai taip pat yra teisėta. 

 

Deja, kaip žinome iš užsienio šalių pavyzdžių, minties laisvė yra leidžiama tik vienai diskusijos pusei, taip paneigiant ir patį tolerancijos principą. Pagarba vienas kitam kviečia diskutuoti ir kalbėtis, o ne įžeidinėti. Mokydamiesi iš kitų šalių patyrimo, kurkime Lietuvoje tokią mokyklą, kurioje saugiau jausis kiekvienas moksleivis. 

 

 

 

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (toliau – NŠTA)  reiškia nepritarimą šiuo metu svarstomam LR Civilinės sąjungos įstatymo projektu (toliau – Projektas ) Nr. XIVP-1694 ir rugsėjo 27d. raštu kreipėsi į Teisės ir teisėtvarkos komitetą (toliau – TTK) su prašymu Projektą teikti ekspertiniam vertinimui ir atsakyti į visuomenėje kylančius klausimus, kurie taip ir liko neatsakyti po TTK klausymų.

Svarstymo metu buvo nuolat pabrėžiama, jog šiuo projektu nekuriami šeiminiai santykiai, tačiau bet kurie pasiūlymai, kuriais siekta tokį teiginį įtvirtinti įstatyme, klausymams vadovavusio Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S, Šedbaro buvo atmetami. Atsižvelgiant į tai, kad šiam institutui pritaikomi visi santuokai taikytini principai, išskyrus lyčių papildomumo principą, taip pat į tai, kad šių santykių turinys nemaža dalimi atspindi santuokos bei šeimos instituto turinį, NŠTA teigia, jog šiuo įstatymu norima sukurti naujos rūšies šeiminius santykius. Akivaizdu, kad tai patvirtintų ir Lietuvos bei Europos teismų praktika.

Priėmus tokį Civilinės sąjungos įstatymo projektą, koks yra svarstomas dabar, įstatymuose bei kituose teisės aktuose nurodyta partnerių sąvoka ir jiems suteikiamos teisės, anksčiau numatytos taikyti vyro ir moters sąjungai, būtų automatiškai nepagrįstai išplečiamos ir tos pačios lyties asmenų poroms.

Suteikiant tos pačios lyties asmenų poroms šeimos statusą, Projektu prieštaraujama prigimtiniam įstatymui, kuris kalba apie tai, jog nauja gyvybė kyla tik iš vyro ir moters bei tai atspindinčiai pačiai LR Konstitucijai, šeiminius santykius apibrėžiančiai kaip kylančius iš vyro ir moters ar giminystės ir kraujo ryšių. LR Konstitucija atspindi visos visuomenės sutarimą dėl to, ką laikome šeima, joje skelbiama, jog „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, todėl įstatymų pakeitimai, turintys ypatingą reikšmę šeimos sampratai ir visos visuomenės sąrangai, turi atitikti visuomenės daugumos suvokimą apie šeimą, ir turėtų būti sprendžiami visos visuomenės referendumo būdu.

TTK klausymuose, sprendžiant iš pateiktų skirtingų pozicijų, buvo akivaizdu, kad Projektas netenkina nė vienos grupės interesų. Viena vertus, tos pačios lyties asmenų teisių stiprinimo siekiančioms grupėms jis netinkamas dėl to, kad nesuteikia pakankamai teisių ir šeimos statuso bei nesprendžia įvaikinimo ir vaikų globos klausimų, o prigimtinės šeimos samprata besivadovaujantiems asmenims jo turinys kelia nerimą dėl šio instituto panašumo į šeimos santykių teisinį reguliavimą.

Todėl NŠTA rašte prašoma atsakyti: Koks šio projekto realus poreikis ir kokiam ratui asmenų jis būtų aktualus? Kokios įstatymų ir kitų teisės aktų numatomos teisės, nustatytos partneriams, būtų suteiktos tos pačios lyties asmenų poroms? Kokiomis priemonėmis galima užtikrinti, kad Civilinė sąjunga nebus prilyginta šeiminiams santykiams?

Ar vienalyčių porų praktiniams gyvenimo klausimams spręsti neužtenka Civiliniame kodekse esančio reguliavimo, ir tų pataisų, kurios siūlomos reguliuojant Bendro gyvenimo susitarimą ir įtvirtinant artimą ryšį?

Š. m. rugsėjo 13 d. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) atstovai dalyvavo šeimų organizacijų susitikime su Lygių galimybių kontroliere B. Sabatauskaite. 

B. Sabatauskaitė organizacijų atstovus supažindino su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) veikla, pristatė nuo rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Lygių galimybių įstatymo pakeitimus, kuriais  draudžiama diskriminuoti dėl šeiminės padėties, įteisintas lengvatų teikimas dėl šeiminės padėties bei draudimas diskriminuoti dėl tėvystės, vaiko priežiūros atostogų ir atostogų, skirtų slaugyti šeimos narį. Kontrolierė pateikė konsultacijų dėl galimos diskriminacijos dėl šeiminės padėties pavyzdžių ir paragino patyrus netinkamą elgesį ar teisių pažeidimus, nebijoti kreiptis pagalbos į LGTK teisininkus. Patikino, kad Tarnyba yra pasiruošusi konsultuoti ir kiekvienu individualiu atveju padėti rasti geriausią sprendimą siekiant užtikrinti visų piliečių lygias galimybes bei teises ir drąsino šeimas nebijoti kreiptis pagalbos į Tarnybos specialistus. 

NŠTA regionų koordinatorė Ž. Marčiulionienė atkreipė dėmesį, kad vis tik šeimos labai dažnai susiduria su lygių galimybių pažeidimais dėl šeiminės padėties, kuomet darbdaviai nenori priimti į darbą mamų, turinčių mažamečių vaikų ar ketinančių jų susilaukti, nenori suteikti tėvams pagal įstatymą priklausančių mamadienių/ tėvadienių, patiria emocinį ar psichologinį spaudimą iš darbdavių mažamečių vaikų ligos atvejais ir pan. 

Taip pat NŠTA atstovė kėlė klausimus, susijusius su asmens teise į sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę; vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, teisių užtikrinimą gauti lygiavertį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. 

B. Sabatauskaitė, paklausta apie rugpjūčio 29d. Tarnybos FB paskyroje paskelbtą įrašą apie tai, kad mokyklų vidaus tvarka, pagal kurią mergaitės privalėtų dėvėti tik sijonus, o berniukai tik kelnes, būtų žalinga – stiprinanti lyčių stereotipus, kad moterys turi rengtis „moteriškai“, o kelnės skirtos tik vyrams, patikino, jog tuo norima pasakyti tai, kad mergaitės turi teisę dėvėti ir kelnes, nebūtinai sijoną. Todėl mokykla, Tarnybos manymu, galėtų rinktis neutralią privalomąją uniformos dalį, pavyzdžiui, tai galėtų būti megztinis ar džemperis. 

Ž. Marčiulionienė atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, pastebėjusi visuomenėje kilusius nepasitenkinimus dėl neteisingai, anot kontrolierės, suprastų pasisakymų, turėtų patikslinti savo pateiktą informaciją, kad visiems būtų aišku, ką norima pasakyti. 

Organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ atstovė kalbėjo apie tai, kad jaunuolis, laikantis save translyčiu, mokykloje yra nepriimamas ir klausė, kaip jį būtų galima apginti. Psichoterapeutas prof. G. Vaitoška pastebėjo, kad šie klausimai yra labai aštrūs užsienio šalyse, kuriose taip pat susiduriama su lyties tapatybės sutrikimo neturinčių moksleivių teisėmis – pavyzdžiui, su mergaičių teise persirenginėti ne biologinio vyro (“transmoters”) akivaizdoje. Į tai kontrolierė atsakė, kad tokiu atveju mokykloje turėtų būti sąlygos translyčiais save laikantiems moksleiviams persirenginėti atskiroje patalpoje. 

Kovos su lyčių stereotipais mintis, kuri buvo paminėta LGKT pranešime apie vykusį susitikimą, taip pat buvo iškelta ir G. Vaitoškos, teigusio, kad rigidiški lyčių stereotipai skatina lyties disforiją ir translytiškumą. Todėl moksleiviams reikia padėti suvokti, kad tiek moteriškumas, tiek vyriškumas gali būti įvairaus pobūdžio ir nei viena mergina nėra “nevykusi” moteris, ar kitaip atrodantis vaikinas- “nevykęs” vyras.

Kontrolierė pastebėjo, kad lytinė tapatybė nepatenka į LGKT kompetencijų sritį.   LGKT teisininkė R. Vanagėlienė taip pat patvirtino, kad kol nepriimti atitinkami teisės aktai, mokyklose negali būti reikalaujama gender propagavimo.

Ir LGKT atstovės, ir susitikime dalyvavusios šeimų organizacijos sutinka, kad lytinės tapatybės klausimas reikalauja daug platesnės diskusijos, todėl reikėtų paieškoti būdų, kaip būtų galima toliau vystyti dialogą. 

Susitikime taip pat dalyvavo Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio, Paramos vaikams centro „Tėvų linija“ atstovės bei LGKT visuomenės informavimo specialistė A. Smilgytė. LGKT kvietimai buvo išsiųsti ir Šeimų asociacijai, Daugiavaikių šeimų asociacijai „Mes“ bei  Šeimos institutui, tačiau šios organizacijos į susitikimą neatvyko.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija bei Lietuvos tėvų forumas š.m. rugsėjo 20 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę švietimo agentūrą bei LR Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją dėl naujai parengto Sveikatos ugdymo programos projekto 11-12 klasėms. 

2022m. patvirtintų Priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų projektų sąraše yra ir Sveikatos ugdymo bendroji programa (toliau tekste – Programa), skirta 11-12 klasės moksleiviams.

Tėvus atstovaujančios organizacijos džiaugiasi, kad ši Programa yra orientuota į sveikatai rizikingo elgesio prevenciją: ugdant sveikatos žinių raštingumą atkreipiamas mokinių dėmesys į priežastis, skatinamas  kritinis mąstymas, mokoma vertinti aplinkos reiškinius ir siekiama įgalinti mokinius sąmoningai rinktis sveikatai palankią gyvenseną. 

Tačiau tėvams nerimą kelia viešojoje erdvėje pasirodžiusios publikacijos. Jose Programa kritikuojama, kaip neturinti jaunimui aktualių psichikos sveikatos pagrindų, ligų profilaktikos ir prevencijos temų, sveikos gyvensenos ir mitybos principų, kurie Programos kritikų suprantami kaip kontraceptikų vartojimo skatinimas ir žinių apie lytiškai plintančias ligas suteikimas.

Šeimų organizacijų kreipimesi pabrėžiama, jog sveikatos ugdymas nėra lytinis švietimas. Be to, nėštumo planavimas nėra tik asmeninės sveikatos, bet pirmiausia šeimos planavimo tema, išeinanti iš sveikatos temos ribų. Rengimui šeimai šiek tiek dėmesio skiriama dorinio ugdymo programose, o žmogaus teisių temoms- pilietiškumo ugdyme.

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme skelbiama, jo švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Tikime mokslo pažanga, kuri žmogaus sveikatos jau seniai nebesieja su ilgalaikiu, neatsakingu medikamentų vartojimo skatinimu, bet remiasi holistiniu požiūriu į žmogaus sveikatą. 

Organizacijos atkreipia dėmesį, kad pati Programa yra pagrįsta Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikatos konstitucijoje pateiktu sveikatos sampratos apibrėžimu, jog sveikata – ne tik ligų nebuvimas, bet ir fizinė, psichinė-dvasinė, socialinė gerovė.

LR Švietimo tikslas išugdyti atsakingą, mąstančią, dorą asmenybę sugebančią priimti sau ir savo sveikatai, o tuo pačiu ir visuomenei palankiausius sprendimus. To moko ir naujai parengta sveikatos ugdymo programa.

Ši sveikatos ugdymo programa yra pasirenkamoji programa ir skirta pagilinti moksleivių žinias gautas ankstesnėse klasėse (1-10 kl.) kituose, su sveikata susijusiuose, dalykuose. 

Išanalizavę Programos projektą kompetetingi organizacijų ekspertai teigia, kad joje taip pat yra išlaikytas  tarpdalykiškumas, ji dera su biologijos, fizinio ugdymo, dorinio ugdymo dalykais, yra paremta šiuolaikišku požiūriu į žmogaus sveikatą ir atliepia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos šiam dalykui keliamus tikslus bei lūkesčius. Šį naujai parengta Sveikatos ugdymo bendroji programa 11-12 klasėms atitinka tėvų interesus, todėl raginama nedelsiant ją patvirtinti. 

1 2 3 6